Kas  turi įsidėmėti daug naujų dalykų ir seną informaciją galvoje be tvarkos visur išmėto, tas vėliau jos turės ilgai su prožektoriumi ieškoti. Šalia prožektoriaus skleidžiamos šviesos vyrauja tamsa, nes mums reikia susikoncentruoti ties apšviesta dalimi. Neurologai šią apšviestą dalį vadina meksikietiška skrybėle.
Taigi, ji negali būti labai maža, ten, tiesą sakant, turėtų kai kas tilpti, jeigu dalykus tvarkingai , vienas šalia kito sudedame.

Šauniausia yra tai, kad smegenys yra kaip fotoaparato objektyvas – gali priartinti ir nutolinti:
jeigu pradžioje apžvelgsime svarbiausius temos aspektus, tai vėliau į šį lauką tilps beveik visa informacija. Kai tik pakrypsime į šią temą, aiškiai matysime  ir daug smulkių dalykų!

Kai mes sklaidome knygą ir prieš akis neturime bendro jos vaizdo, gali atsitikti taip, kad informacija iš skaitomo puslapio pusės panirs į tamsą, už šviesos lauko, kartais ir negrįžtamai. Todėl turime sklaidyti pirmyn ir atgal, vėl ir vėl skaityti, kas buvo parašyta vienoje ar kitoje pusėje. Nes tuo metu, kai skaitome sekantį puslapį. perskaityta dalis panyra į tamsą.
Smegenų negalima sklaidyti kaip knygos. Ant vieno lapo reikia aiškiai pavaizduoti vieno dalyko visumą per jo ryšius su kitais dalykais ir tą vaizdą prisiminti, priešingu atveju pavienės detalės neišvengiamai pranyks.

Išvada: nuo visumos prie detalių!